Kaip kaimynai vieni kitus atrado…, Utenos apskrities žinios, p. 1, 3, 4

Ar sunku išjudinti kaimo bendruomenę bendrai veiklai? Pasirodo, tam reikia visai nedaug pastangų: gero organizatoriaus, gero projekto ir geranoriškai nusiteikusių bendruomenės narių. Utenos regiono bendruomenės fondui pasisekė: Equal projektas “Probleminių regionų atgimimas Utenos apskrityje: įsidarbinimas, partnerystė, bendruomenė “, remiamas Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos, kaip tik leido nutverti už uodegos galimybę pastūmėti daugelį seniūnijų bendradarbiauti ir draugauti.

– Dabar ir kaimynas pas kaimyną užsuka retai, – sakė Utenos bendruomenės fondo direktorė Jolita Umbrasienė. – Dar rečiau bendruomenės lanko viena kitą. Mes daugiau žinome, kas vyksta, sakykim, Švedijoje ar JAV, kuo gyvena Europa, bet paklausę uteniškių, ar kuris žino, kas naujo Zarasuose ar Anykščiuose, abejoju, ar sulauksime teigiamo atsakymo. Todėl net kelių Utenos apskrities rajonų bendruomenių kaimyniški susitikimai, pažintys ir bendri darbai yra tikrai neįkainojamas turtas. Visą rugsėjį ir spalį šešios Utenos apskrities kaimo bendruomenės lankė ir mokėsi viena iš kitos, dalijosi gerąja patirtimi bei stengėsi susipažinti su kiekvienos išskirtinumais. Dusetiškiai važiavo į Tauragnus (Utenos r.), tauragniškiai netrukus aplankė Dusetas (Zarasų r.). Didžiasalio (Ignalinos r.) bendruomenės nariai nepatingėjo atbildėti į Pakalnius (Utenos r.), o pakalniškiai nulėkė į Didžiasalį. Inturkės (Molėtų r.) žmonės važiavo į Kurklius (Anykščių r.), o kukliečiai – į Inturkę. Bendruomenės susidraugavo.

Dabar savo miesteliuose

stengiasi įdiegti pas kaimynus pamatytas naujoves ir įgyvendinti geranoriškai paskolintas idėjas.
Bendruomenių susitikimai buvo sudaryti iš dviejų dalių. Pirmojoje reikėjo padirbėti prie popierių ir išsiaiškinti kiekvienos bendruomenės problemas bei jų sprendimo būdus. Tam buvo skirta nemažai laiko: susitikimai pirmiausia ir prasidėdavo nuo problemų gvildenimo. Kokios bėdos neleidžia ramiai gyventi atskirų seniūnijų gyventojams? Štai Dusetose viena didžiausių bėdų ta, kad miestelyje nėra bankomato. Tikrai, Dusetos – ne toks jau mažas miestelis, jame gyvena apie 8 tūkst. gyventojų, o pinigėlių išsiimti jiems tenka važiuoti į Uteną ar Zarasus. Susitikę kaimynai ir aptarė galimus šios problemos sprendimo būdus. Dusetiškiai pirmiausia parengė būsimo projekto gaires, numatė, kokius žingsnius žengs, kad bankomatas miestelyje atsirastų: kreipimasis į Savivaldybę, gyventojų apklausa, kokį banką jie norėtų rinktis, ir vizitai į bankus. Pastariesiems, susipažinus su apklausos rezultatais, matyt, teks konkuruoti, kuris gi atidarys bankomatą Dusetose. Projektas buvo pristatytas ir tauragniškiams, kurie, jei ir juos ištiktų ta pati problema (bankomatą turėti Tauragnuose), jau žinos, ką daryti.
– Reta bendruomenė, deja, gyvena be problemų, – pasakojo Jolita Umbrasienė. – Štai Kurkliuose nėra viešosios pirties. Ji anksčiau buvo, bet dabar kažkodėl neveikia. O Kurkliai – irgi nemažas miestelis. Kurkliečiai nusprendė taip: bendruomenės centre, įkurtame kaip tik įgyvendinant Equal projektą, įrengti kelias dušo kabinas ir pastatyti ten porą skalbiamųjų mašinų. Patogumas gyventojams — akivaizdus. Buvo parašytas bandomasis projektas, pagal kurį vėliau bus parengtas tikrasis ir kuris bus teikiamas Savivaldybei arba socialiniams fondams. Belieka sulaukti lėšų idėjai įgyvendinti. Naujuosius pažįstamus bene labiausiai nustebino tauragniškiai, pasiūlę bendruomenės aktyvininimo problemą išspręsti tik už 200 Lt. Bendruomenės aktyvinimas svarbus kiekvienai seniūnijai, todėl visos nieko nelaukdamos ir nusitvėrė šios problemos sprendimo būdą. Pasirodo, tam, kad bendram darbui susitelktų seniūnija, mokykla, kultūros namai, verslininkai, tereikia žmogiškųjų pastangų, kad būtų sukviesti minėtų organizacijų atstovai pasitarti apie bendrus renginius, bendrus planus ir veiklą. O kam tie 200 Lt? Jie – kvietimams ir pyragui su arbata. Juk kalba skalsesnė būna tada, kai ant stalo garuoja arbata ir pūpso skanus pyragas. Antroji susitikimų dalis parodė, kad lietuviškas vaišingumas dar nemiręs. Bendruomenės atvykusius svečius sutiko su dainomis, vaišėmis, linkėjimais. Žinoma, ir svečiai pas naujuosius draugus atvyko ne tuščiomis rankomis. Atvykusieji buvo supažindinami ir su krašto įžymybėmis: dusetiškiai tauragniškius nuvedė į Ramūno Čižo alaus daryklą, “Pasartėlės” kaimo turizmo sodybą, kurios šeimininkai pasiūlė kitą susitikimą surengti pas juos: su maudynėmis kubile, atrakcijomis Sartų ežere. Kurkliuose taip pat yra begalė įdomybių: senoji sinagoga, lėlių teatras, mažasis Grūto parkas, kuriame puikuojasi dar nenugriautas paminklas tarybiniams kariams. Tauragnuose dusetiškius sužavėjo žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės muziejus. – Netikėtai nelauktai susitikimų metu atsiskleidė Didžiasalis, – pasakojo fondo direktorė. – Miestelyje nieko baisaus nepamatėme, tik porą namų užkaltais langais, kuriuose žmonės tikrai negyvena. Ten laikomi gyvuliai. Deja, žurnalistai išpūtė reikalą, ir mažas akmenėlis riedėdamas sukėlė visą griūtį. Didžiasalyje yra net viešbutis, kuriame gyventojai apnakvindina savo svečius. Viena didžiasalietė labai gražiai sutvarkė namų-vaiduoklių aplinką, ten puikuojasi didžiuliai margaspalviai gėlynai. Pakalniškiai, nuvykę į Didžiasalį, jį atrado tarsi iš naujo: jie susipažino su ten gyvenančiu tautodailininku medžio drožėju, mokykloje aplankė krašto muziejų, kuriame sukaupta labai daug įspūdingų eksponatų. Mokyklos direktorius papasakojo įdomių istorijų apie krašto lenkinimą, kai į bažnyčią lenkų kunigai iš Adutiškio atveždavo tris pilnus vežimus lenkių moterėlių, kad tik šv. Mišios, aukojamos lenkiškai ir nepamėgtos lietuvių, atrodytų “tvarkingai”. Labai primena šiandieninį mūsų gyvenimą… Taigi Didžiasalis – dar neatrastas kraštas, o neatrastas todėl, kad yra toli: nuo Utenos iki Didžiasalio – 100 km. Vienas iš miestelio skaudulių – jis užmirštas visų valdžių. Didžiasaliečiai jaučiasi izoliuoti. Bet nepasiduoda. Jie turi savo kaimo kapelą, moterų klubą, kuriame moterys kuria atvirukus iš džiovintų gėlių. Turi ir konsultacinį informacinį centrą, kuriame žmonės ne tik žaidžia kompiuterinius žaidimus, bet ir aptaria visiems rūpimus klausimus. – Projektas bus tęsiamas ir 2007 m., – sakė Jolita Umbrasienė. – Taigi tradicijoms kurtis ir plėtotis galimybių begalės. Netenka abejoti, kad ir pasibaigus projektui bendruomenės nenutrauks ryšių. Jau dabar keičiamasi įvairiausiomis idėjomis. Dusetų bendruomenė seniai draugauja su “Nemuno” sporto sąjunga, tad tauragniškiams, kurių vienas mėgstamiausių sporto žaidimų — tinklinis, suteikė informaciją, kaip susisiekti su sąjunga ir tapti jos partneriu. Kurkliečiai taip pat sumanė įsijungti į “Nemuno” veiklą, mat turi stiprią krepšinio komandą. O artimiausi planai – bendruomenių aktyvo susitikimas, kuriame bus pristatytos ir aptartos bendruomenių patirtys.