Konferencijos dalyvių kreipimasis, Kauno diena, p. 19

Tarptautinės konferencijos homofobija ir homoseksualių žmonių diskriminacija: Socialinės integracijos iššūkiai išsiplėtusioje Europoje, vykusios 2006 m. lapkričio 9-10 d. Vytauto Didžiojo universitete,

Konferencijos dalyvių kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Prezidentą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, dėl homofobijos ir homoseksualių žmonių diskriminacijos Lietuvoje

Homofobija yra homoseksualių (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų – toliau LGBT) žmonių baimė dėl nežinojimo, kuri pasireiškia kaip neapykanta arba diskriminuojantis elgesys. Lietuvos politikoje ir žiniasklaidoje pagausėjo LGBT asmenis žeminančios ir neapykantą kurstančios informacijos, kurią taip pat dažnai skatina ir Lietuvos katalikų bažnyčios neadekvatus homoseksualizmo vertinimas ir kišimasis į valstybės reikalus. Nors atrodytų, kad visi turime teisę reikšti savo nuostatas ir laisvai rinktis gyvenimo būdą, homoseksualių žmonių padėtis po Lietuvos nepriklausomybės mažai kuo pasikeitė. Kaip rodo 2006 m. atlikto tyrimo, kurį finansavo Europos Sąjungos EQUAL programa ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, duomenys – Lietuvos homoseksualūs žmonės, kaip ir sovietmečiu, yra priversti slėpti savo tapatybę nuo artimųjų, draugų ir bendradarbių. Didžioji dalis LGBT žmonių Lietuvoje kenčia psichologinę įtampą ir patyčias arba yra netiesiogiai diskriminuojami darbe. Neretai Lietuvos gėjai ir lesbietės patina smurtą ir prievartą ir yra priversti emigruoti iš Lietuvos. LGBT žmonių savižudybių skaičiai, kaip ir smurto bei neapykantos nusikaltimai prieš šią žmonių grupę nėra registruojami arba viešinami. Reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenys rodo, kad homoseksualūs asmenys yra tarp labiausiai diskriminuojamų žmonių grupių Lietuvoje (kitos grupės, patiriančios daugiausiai diskriminacijos Lietuvoje, yra pagyvenę asmenys, žmonės su negalia ir moterys). Net 70 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų teigia, kad “niekados nepateisintų diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos”, tačiau realybėje homofobijos nemažėja, nes Lietuvos politikai ir valstybės institucijos (išskyrus LR Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą) neturi jokios strategijos ar vizijos, kaip sumažinti homofobija. Todėl raginame Jus imtis atsakingų veiksmų, kad hetero- ir homoseksualių žmonių lygybė būtų ne deklaruojama, bet reali. Taip pat norime pasiūlyti priemones, kurios, mūsų manymu, padėtų sustabdyti homofobijos skatinimą Lietuvoje: Siūlome LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijai parengti atskirą nacionalinę Homofobijos prevencijos ir homoseksualių žmonių socialines integracijos programą, kurioje būtų numatytos priemonės, padėsiančios sumažinti LGBT žmonių socialinę atskirtį;
pritariame LR generalinės prokuratūros kolegijoje svarstytam siūlymui nelaukti piliečių pareiškimų ir reaguoti į žiniasklaidos informaciją, kuri kursto neapykantą arba siūlo diskriminuoti žmonių grupes dėl jų rasės, amžiaus, lyties, lytinės orientacijos ir kt. Todėl siūlome nustatę atsakingas institucijas, kurios turi reaguoti į informaciją pagal BK 170 str. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę;
LR Seimą, Vyriausybę, Respublikos Prezidentą ir Lietuvos politines partijas raginame išsakyti aiškią savo poziciją ne dėl homoseksualų santuokų ar įvaikinimo, bet dėl homofobijos prevencijos ir LGBT diskriminacijos Lietuvoje, nes būtent pastarieji dalykai yra svarbiausias LGBT žmonių Lietuvoje interesas. Konferencijos dalyvių vardu
dr. Jolanta Reingardienė – VDU sociologijos docentė, Socialinių tyrimų centro vadovė,dr. Arnas Zdanevičius – VDU sociologijos docentas, Tarptautinio tyrimo ATVIRI koordinatorius