Politika nepakėlė gėjaus pirštinės, Ekstra, p. 14-17

“Ekstra” į “Ringą” su Lietuvos gėjų lygos valdybos pirmininku Vladimiru Simonko kvietė bene aršiausiai prieš homoseksualus pasisakančius politikus – Vilniaus miesto merą liberaldemokratą Juozą Imbrasą, Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos nares Viliją Aleknaitę-Abramikienę ir Ireną Degutienę. Tačiau prie apskritojo diskusijų stalo jis liko sėdėti vienas. Lietuvos sostinės meras dalyvauti diskusijoje atsisakė iškart – mieste esą svarbesnių problemų nei ši. Parlamentarė V.Aleknaitė-Abramikienė nepanoro diskutuoti su konkrečiu žmogumi – V.Simonko.
Tuo tarpu parlamentarė I.Degutienė, iš pradžių entuziastingai sutikusi dalyvauti diskusijoje, išsigando paskutinę minutę – kai sutartu laiku Seime susitikimo jau laukė ir žurnalistė, ir homoseksualius bei biseksualius piliečius nuo 18 metų vienijančios nevyriausybinės organizacijos vadovas.
Konservatorė pareiškė, kad Seimo frakcija, kuriai ji priklauso, uždraudė kalbėti šia tema – neverta reklamuoti homoseksualų. Tuo tarpu V.Simonko politikų nenorą susiremti su juo nuomonių dvikovoje vertina kaip savotišką laimėjimą.

– Kaip vertinate tokį staigų Seimo narės I.Degutienės, kuri buvo sutikusi dalyvauti diskusijoje, nuomonės pasikeitimą ir tai, kad Tėvynės sąjungos frakcija nutarė daugiau jūsų nebereklamuoti?
– Visada sakiau – jei politikai pradeda kalbėti prieš mus, suteikia tribūną ir mums. Manau, pagaliau jie suprato, kad jų arši kova prieš žmogaus teises yra reklama ir mums. Tad, nenorėdami mūsų reklamuoti, jie turi užsičiaupti ir leisti kalbėti tik mums. Ir viskas bus gerai. Tegul nekalba.

– Praėjusią savaitę Generalinės prokuratūros specialiųjų tyrimų skyrius pradėjo ikiteisminius tyrimus dėl homoseksualios orientacijos žmonių diskriminavimo ir kurstymo prieš juos. Nemanote, kad politikai išsigando, kad irgi gali būti apkaltinti diskriminavimu?
– Manau, kad nedaug kas žinojo, kad naujajame Baudžiamajame kodekse yra 169 ir 170 straipsniai, numatantys atsakomybę už neteisėtus veiksmus – kurstymą diskriminuoti. Galbūt dabar daug kas susipažins su šiais straipsniais ir kitą kartą pagalvos prieš mus puldami. Tai gali būti įvertinta kaip nusikalstama veika.

– Ar Lietuvoje yra tiek mažai homoseksualių žmonių, kad politikams nenaudinga ginti jų interesų?
– Sutinku su tuo, kad politikai visada orientuojasi į savo rinkėjų nuotaikas. Niekam ne paslaptis, kad Lietuva garsėja nepakantumu kitokiems. Šį kartą kalbu ne tik apie nepakantumą mūsų orientacijos žmonėms. Yra problemų ir dėl rasinių užpuolimų, nepakantumo vyresniems žmonėms.
Politikai mato, kad ši tema sukelia tokį didelį atgarsį, ir supranta, kad gali laimėti homofobiškų rinkėjų balsus ir taip garantuoti sau politinę karjerą.

– I.Degutienė aktyviai pasisako už tradicinę šeimą. Parlamentarė yra viena iniciatorių papildyti ir pakeisti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą taip, kad į neigiamą poveikį darančių dalykų sąrašą butų įtraukta ir informacija apie homoseksualumą. Esate kaltinami savo orientacijos propagavimu. Ar jūs pats jaučiatės kaltas dėl to, kad Lietuvoje pastaruoju metu pastebima tradicinės šeimos krizė?
– Jaučiuosi kaltas dėl to, kad negaliu sukurti šeimos arba partnerystės. Mano ir I.Degutienės šeimos sąvokos skiriasi. Nenorint net pradėti dialogo su visuomene, galima lengvai suplakti į krūvą visus įmanomus mitus. Vienas jų – sugriausime tradicinę šeimą. Taip, aš negaliu sukurti tradicinės šeimos, bet galėčiau sukurti partnerystę su savo draugu ir kurti gerovę Lietuvai. Juokinga ir neatsakinga manyti, kad dėl šeimos krizės kalti homoseksualai.

– Taigi nemanote, kad keliate grėsmę visuomenės moralei ir vertybėms?
– Nemaniau, kad ši visuomenė yra tokia pažeidžiama. Mes neagituojame visuomenės keisti orientaciją ar liautis kūrus šeimas.

– Visuomenė lygu politikai? Galbūt visuomenė iš tiesų kur kas pakantesnė ir tolerantiškesnė homoseksualiems žmonėms nei valdžios atstovai?
– Jeigu visuomenė nekalba, kalba politikai. Tuomet gali susidaryti įspūdis, kad politikai atstovauja visiems mūsų rinkėjams. Jeigu iš tikrųjų yra kitaip mąstančių, norėčiau juos išgirsti.
Ir, reikia pripažinti, išgirdau. Kitaip mąstančių Seime yra. Buvo labai džiugu, kai sužinojau, kad Aušrinė Marija Pavilionienė žengė stulbinamą žingsnį – nenorėdama meluoti sau ir gindama mūsų teises išdrįso išstoti iš liberaldemokratų partijos.
Žinau, kad ne visi Seimo nariai – homofobai. Kai kurie jų yra ne tokios baisios nuomonės apie mus. Teko girdėti ir palankių Birutės Vėsaitės, Gintaro Steponavičiaus atsiliepimų. Tačiau kol kas tai neoficialios kalbos ir jos nebuvo girdimos taip plačiai kaip homofobų postringavimai.

– Daugiau nei prieš tris dešimtmečius Amerikos psichiatrų asociacija homoseksualumą išbraukė iš psichikos ligų sąrašo. Pasaulinė sveikatos organizacija 1990 metais nusprendė, kad tai – ne liga. Tačiau mūsų politikai vis dar teigia, kad homoseksualumą reikia gydyti.
– Tai – vienas mitų, kurie visiškai lengvai paneigiami. Deklaruoti, kad tai liga – naudinga kai kuriems žmonėms. Bet mokslas yra įrodęs kitaip.

– J.Imbraso vadovaujama Vilniaus valdžia, baimindamasi galimų riaušių ir numojusi ranka į Europos lygių galimybių metų idėjas ir Lietuvos įstatymus, atsisakė duoti leidimą Europos Komisijos organizuojamai kampanijai, kurios tikslas buvo skleisti toleranciją ir pagarbą ne tik kitos seksualinės orientacijos, bet ir kitokio tikėjimo, rasės, etninės kilmės, amžiaus, neįgaliems žmonėms. Meras, homoseksualumą vadinantis hobiu, pareiškė: “Reikia propaguoti šeimos idėją. O tie žmonės, jeigu turi tokių potraukių, tegul gyvena kaip nori, bet demonstruoti tai viešai ir reklamuoti būtų negerai”.
– Manau, kad merui teks dar daug ką sužinoti apie savo piliečius. Mes esame tokie patys vilniečiai, mokantys mokesčius, iš kurių visa Vilniaus biurokratija leidžia sau drausti viešus renginius.

– Nesibaiminate, kad prieš homoseksualus nusiteikusiems Seimo nariams pavyks pakeisti įstatymus ir bus apribotos jūsų teisės ir laisvės?
– Reikia pripažinti, kad Lietuvos įstatymai nėra patys blogiausi. Tačiau dėl jų taikymo yra problemų. Mes, manydami, kad turėdami tokius įstatymus galime susirinkti, kalbėti apie savo problemas, sulaukėme atsako, esą propaguojame savo gyvenimo būdą, kuris kenkia visuomenės dorovei. Argi kalbėti tiesą – save propaguoti?

– Galbūt galvojate eiti į politiką ir ten ginti homoseksualių žmonių interesus?
– Netiesa, kad visiškai negalvoju apie tai. Seime turėtų būti bent vienas homoseksualų atstovas, kuris išdrįstų viešai ginti mūsų interesus. Vis dėlto, žinodamas mūsų Rinkimų įstatymą ir visas procedūras, nemanau, kad šiuo metu tai realu.

– Bet jūs žinote, kad ir tarp politikų yra homoseksualų?
– Žinoma. kalbėti apie savo problemas, sulaukėme atsako, esą propaguojame savo gyvenimo būdą, kuris kenkia visuomenės dorovei. Argi kalbėti tiesą – save propaguoti?

– Galbūt galvojate eiti į politiką ir ten ginti homoseksualių žmonių interesus?
– Netiesa, kad visiškai negalvoju apie tai. Seime turėtų būti bent vienas homoseksualų atstovas, kuris išdrįstų viešai ginti mūsų interesus. Vis dėlto, žinodamas mūsų Rinkimų įstatymą ir visas procedūras, nemanau, kad šiuo metu tai realu.

– Bet jūs žinote, kad ir tarp politikų yra homoseksualų?
– Žinoma. yra net visa parlamentarų grupė, atstovaujanti mūsų orientacijos žmonių interesams.
Tos grupės lyderis neslepia seksualinės orientacijos. Tai jam suteikia didelį politinį svorį. Kai Lietuvoje įsisiūbavo pastarasis skandalas, šios grupės pareiškimas buvo girdimas ir svarus. Jį net teko komentuoti lietuviams europariamentarams.
Homoseksualių politikų buvimas viešoje erdvėje labai svarbus. Bet nereikia pamiršti Lietuvos konteksto. Be to, mūsų teisėms gali atstovauti ir heteroseksualios orientacijos politikai. A.M.Pavilionienė yra pavyzdys, kaip apie mūsų teises gali kalbėti ir heteroseksualūs politikai. Vakaruose yra reiškinys, vadinamas vidine homofobija. Kai žmonės, norėdami užsimaskuoti, matydami, kad atviras buvimas gėjumi nenaudingas jų karjerai, slepia savo orientaciją viešai priimdami sprendimus, nepalankius mūsų orientacijos žmonėms.
Vakaruose, ypač Amerikoje, kai kurios radikalios gėjų ir lesbiečių organizacijos taikydavo tokią priemonę – viešino politikus, kurie patys būdami homoseksualūs atvirai priima homoseksualams nepalankius įstatymus ar sprendimus. Mes to neplanuojame. Bet pasaulyje tokia praktika yra.

– Ar tiesa, kad Užsienio reikalų ministerijoje ir Valstybės saugumo departamente – daug homoseksualių žmonių?
– Vykdydami EQUAL projektą su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba rengėme seminarus valdininkams. Kėlėme klausimus, kaip viešoje erdvėje elgtis su homoseksualais, kaip mažinti diskriminavimą.
Viename seminare dalyvavo ir Užsienio reikalų ministerijos atstovė. Ji bandė įrodyti, kad mes šią problemą dramatizuojame. Esą homoseksualai tokių problemų neturi – ji pažįsta nemažai mūsų seksualinės orientacijos žmonių, dirbančių Užsienio reikalų ministerijoje ir puikiai įsiliejusių į kolektyvą. Noriu tikėti, kad taip iš tiesų yra. Apie Valstybės saugumo departamente dirbančius homoseksualus girdėti neteko.

– Homoseksualai vienas kitą labai palaiko, padeda įsidarbinti. Taip daroma iš solidarumo?
– Ne kartą mėginta šį klausimą pasukti taip, esą prakišinėjame savo orientacijos žmones.
Tačiau savų žmonių protegavimas tarp heteroseksualų vyksta kur kas didesniu mastu. Niekam ne paslaptis, kaip priimamos sekretorės, padėjėjos. Tačiau norma, jeigu tai daro heteroseksualūs žmonės.
Mitas, kad daugiau homoseksualų meno pasaulyje. Jie tik labiau matomi. Garantuoju, kad Lietuvos piliečiai nustebtų sužinoję, kad ir tarp tikrai vyriškos profesijos atstovų homoseksualų yra tiek pat.

– Ką turite omenyje sakydamas “vyriškos profesijos”?
– Sukarinti daliniai, policija – probleminės sritys. Visuomenė mato, kad jose mūsų orientacijos žmonės dirbti negali. Šiose srityse dirbančiam žmogui prisipažinti, kad jis gėjus, tolygu karjeros pabaigai.
Sakoma, problemos nėra – jis gali dirbti. Taip, kol jis apie tai nekalba. Tuomet visi mano, kad jis heteroseksualus. Bet jeigu tas žmogus išeina į viešumą, kartais ne savo noru, jam visa tai virsta tikru pragaru. Tuose daliniuose yra mūsų orientacijos žmonių, ir nemažai. Reikia šiek tiek daugiau vaizduotės ir gyvenimas tikrai taps spalvingesnis. – Prieš jus aktyviai pasisako ir Bažnyčios atstovai.

– Bažnyčios hierarchai pastaruoju metu tvirtina, kad gerbia homoseksualius žmones, bet tik tol, kol tie viešai apie tai nekalba.
Bet jeigu žmogus nedeklaruoja savo orientacijos, jo nėra visuomenėje. Tada jis – gyvena ne savo gyvenimą, o gyvenimą, patogų Bažnyčiai. Ar tai pateisinama auka Bažnyčiai? XXI a. tokios priešpriešos neturėtų būti. Mes lygiai taip pat pavargome nuo kovos, kuri niekur neveda. Niekas joje nelaimi.
– Kai prieš 12 metų su savo draugu Eduardu pirmieji Lietuvoje dienraščiui “Lietuvos rytas” viešai prisipažinote esą gėjai, sulaukėte neigiamos reakcijos: grasinamų laiškų, smurto. Kaip yra dabar, kai aktyviai kovojate už homoseksualų teises?
– Sumeluosiu, jei pasakysiu, kad situacija pablogėjo. Bet kuo daugiau save viešiname, tuo daugiau sulaukiame agresyviosios visuomenės dalies reakcijos. Pavyzdžiui, kai mums buvo uždrausta išskleisti vaivorykštės vėliavą sostinės Savivaldybės aikštėje, savo vėliavą vietoj mūsų iškėlė nacionalistai.
Staigiai ir stipriai formuojasi nacionalistų, gal skustagalvių, grupė, kurios neapykanta gali pasukti bet kuria linkme.